Kauno valstybinis muzikinis teatras

Visi žino, jog šis pastatas yra senas, visi žino, kas jame vyksta dabar, tačiau ar kažkas kažkada susimąstė, kokia jo paskirtis buvo prieš tai?

 Žinoma, muzikinis teatras ir pastatytas būtent dėl tokios funkcijos, kurią atlieka ir dabar. Jau 1892 metais sausio 9 dieną jis atvėrė savo duris, už kurių buvo keturkampė 500 vietų salė su dviem balkonų eilėmis, buvo net dvi fojė, Kauno gubernatoriui ir tvirtovės komendantui įrengtos specialios ložės.

Kai Lietuvą okupavo vokiečiai buvo padidinta scena, patobulinti aktorių kambariai.

Tačiau praėjus vos 28 metams po muzikinio teatro atsidarymo, 1920 m. gegužės 15 dieną, Kaunui tapus Laikinąja sostine, pastate įsikūrė Steigiamasis Seimas.

1922 - 1925 metais Vyriausybė skyrė lėšų, todėl buvo sudaryta teatro rekonstrukcijos komisija, kuri projektavimą ir darbų priežiūrą patikėjo patiems žymiausiems to meto architektams - Mykolui Songailai ir Vladimirui Dubeneckiui.

Atnaujinus pastatą, jis įgavo neobaroko išraišką, žiūrovų salė padidinta net iki 763 vietų, jai suteikta pasagos forma, įrengta trečia balkonų eilė, padaryta duobė orkestrui. 

Laikui bėgant teatras vis plėtėsi. 1930 - 1933 metais, vadovaujant architektui Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui, teatro pastatas vėl rekonstruotas - pastatyti dviejų aukštų rytinis ir vakarinis priestatai, kuriuose įsikūrė dekoracijų dirbtuvės, siuvykla, sandėliai. Taip pat paaukštinta scena, praplėsti fojė, padaryti nauji baldai. Buvo sumontuota ir geležinė uždanga su automatiškai paleidžiamu vandeniu, kurio dėka pastatas 1931 m. gaisro metu visiškai nesupleškėjo.

 Kauno valstybinis muzikinis teatras tapo ir istorinio įvykio liudininku - 1940 m. liepos 21 dieną išrinktas Liaudies Seimas jame paskelbė Lietuvą Tarybine Socialistine Respublika. Na, o 1980 - 1984 metais teatras dar kartą restauruotas.

 2007 - 2012 metais vyko Muzikinio teatro rekonstrukcija.

Autorė:
Deimantė Mikštaitė

Istorinė prezidentūra

Kiekvienas kaunietis puikiai žino, kokio pastato adresas yra Vilniaus g. 33. Kasdien gretimais pastato tvoros pražingsniuoja daugybė žmonių, dar keli užsuka į kiemą ramiai pasėdėti. Taip, tai istorinė Lietuvos prezidentūra. Tačiau daugelis, tikriausiai, net nesusimąsto, kad pastatas ir prieš tapdamas prezidentūra, turėjo dar ir kitokią istoriją. 

Kadaise sklypas, kuriame dabar puikuojasi istorinė prezidentūra, priklausė dominikonų vienuolynui ir buvo naudojamas daržams. Nuo 1844 metų sklypas buvo nuomojamas kolegijos asesoriaus našlei Florai Višnevskaitei-Čechavičienei. Ji lygiai prieš 170 metų gavo leidimą pagal kapitono F. Vinterio projektą statyti dviejų aukštų namą. 

Antroji savininkė, rūmų patarėjo žmona, Pranciška Belozerskienė maždaug 1852 metais pastatą padidino.

Apie 1860 metus rezidenciją įsigijo Raseinių I gildijos pirklys Solomonas Feinbergas, kuriam miesto valdyba neterminuotos nuomos sutartimi perleido rūmus. Prieš rūmus esantį sklypą jis taip pat išsinuomojo ir 1866 metais čia buvo įrengtas visiems miestiečiams prieinamas skveras. Tais pačiais metais pastatas buvo išnuomotas gubernatoriaus rezidencijai.

Po kelerių metų vakarinėje sklypo dalyje pastatytas kiemo korpusas ir arklidė-ratinė, kurios antras aukštas naudotas gubernijos kanceliarijai. Kai baigėsi nuomos sutartis, 1876 metais caro administracija supirko pastatus iš Solomono Feinbergo. 

Pagal gubernijos architekto Edmundo von Mikvico Projektą, 1876-1877 metais pastatas buvo iš dalies rekonstruotas. Gubernatūros pastate Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno ir rezidavo vokiečių karo valdžios viršininkas kunigaikštis Francas Jozefas Izenburgas-Biršteinas, o nuo 1918 metų - jo įpėdinis grafas Fridrichas Falkenhauzenas. 

Na, o kai Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine, prezidentui buvo ieškoma laikinos rezidencijos. Prezidentas į rūmus atsikraustė 1919 metų rugsėjo 1 dieną. Prezidento rezidenciją rezidavo visi trys ano meto Lietuvos Respublikos prezidentai: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius. Pirmojo aukšto dalyje buvo butas, skirtas prezidentui ir jo šeimai, kitoje dalyje buvo patalpos, skirtos darbui. Antrajame aukšte buvo du salonai, skirti oficialiems susitikimams. 

1940 metais rūmuose įsikūrė LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas. Vokiečių okupacijos metu, rūmuose veikė vokiečių karinio krašto vadovybė. Maždaug 1945 metais čia įsikūrė pionierių namai, 1955 metais - Mokytojų namai, 1989 metais pastatas perduotas Vytauto Didžiojo karo muziejui.

 Nuotrauka: www.kaunas.kasvyksta.lt

Autorė Deimantė Mikštaitė

I-mojo forto magija

Prieš atvykstant į fortą, teko nemažai pasidomėti, apie jo ir kitų fortų pastatymą, istorines, kultūrines ir karines gynybines aplinkybės, kodėl jie yra tokie, kokie yra. Sausa teorija sudarė pirmą įspūdį dar nenuvykus į šią vietą.

"Bus nuobodu, ar ten yra dar į ką žiūrėti?"- mąsčiau aš.

Skeptiškas ir nepagrįstas mano nusiteikimas išblėso tuo pačiu metu, kai prasibrovus pro ilgą laiką nešienautą pievą, išvydau paslaptingą, galia alsuojančią forto fasado sieną.

Kitaip ir nepasakysi, magiškai baugi vieta apsupo savo nuotaika mus lyg antklode. Ir nors nei vienas iš mūsų bendražygių neišsidavėme, viduje prabudo nuotykių ieškotojai, einantys siaurais tuneliais, nedrąsiai, tačiau noriai minantys kiekvieno tamsaus kambario slenksčius. 

Pirmasis Kauno fortas privertė sustoti laiką, užsimiršti, jog esame ne tik Kaune ar Lietuvoje, pasijutome kitame pasaulyje, kino juostoje.

Norėjau, jog mano darytos nuotraukos bent dalelę perteiktų tai, ką mačiau, jutau - I-mojo forto pasaką.

Tekstą redagavo bei pašnekovą kalbino Šarūnas Kubilius

Pasivaikščiojimas po I-ąjį Kauno fortą

Kaip ir buvo žadėta - šįkart dalinamės pasivaikščiojimu po I-ąjį, miesto pakraštyje esantį fortą bei trumpa jo istorija.

Šarūno Kubiliaus tekstas,
Edvardo Stabinsko montažas bei įgarsinimas,
Irmos Juškaitės filmuota vaizdo medžiaga.

DIDŽIAUSIOS MIESTO PUOŠMENOS ISTORIJA

Laisvės alėja - štai toks pavadinimas lydi reprezentacinę Kauno miesto vietą. Ne kartą teko sutikti turistus, kurie klausė, kur gi ta žymioji Laisvės alėja. Žinoma, šiuo metu ji ypač populiari tarp jaunų žmonių ne tik dėl barų gausos, tačiau ir istorinių vietų, kurias ši apima. Vienas iš objektų, kuris turi didelę istorinę vertę yra Laisvės alėjos Rytinėje pusėje. Tai - Kauno soboras.

Kauno soboras dar žinomas kaip Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia. Šiuo metu ji atlieka ne tik miesto puošmenos, bet ir bažnytinę funkciją. O kokia gi yra vieno populiariausio architektūrinio kūrinio Kaune istorija?

Pasirodo, jog pagrindinė statinio funkcija gerokai skyrėsi nuo to, kas jame vyksta šiuo metu. 1888 - 1891 m. Gedimino, Kęstučio, K. Donelaičio gatvėse iškilo begalė administracinių pastatų, kurie buvo skirti Kauno tvirtovės gynybiniams fortams. Projekto autorius - Konstantinas Limarenka (rusų karo inžinierius). Jau 1890 m. lapkričio 10 d. projektą patvirtino pats Rusijos caras Aleksandras III. Na, o būtent soboras savo duris atvėrė 1895 m. Ir paskirtis jo buvo reprezentacinė - turėjo išreikšti prabangą bei oficialumą. Pasirinkta bazilikinės šventyklos forma turėjo sušvelninti konfesinį priešiškumą, priminti bendras krikščionybės ištakas. Pastato stogas, beje, taip pat labai neįprastas - jį puošia penki kupolai. Vienas iš jų net 16,3 m skersmens. Tokio dydžio gelžbetoninis kupolas Lietuvoje statant soborą ir buvo pirmą kartą sumontuotas.

Jau daugiau nei visą amžių stovintis pastatas vis dar atrodo pakankamai patvarus. Ir visai ne be reikalo. Mat jis statytas iš pačių patikimiausių statybinių medžiagų tuo metu. Plytos buvo specialiai gaminamos inžinierių plytinėse, grindys išklotos metlacho plytelėmis ir marmuro plokštėmis, laiptai ir cokolis iš šlifuoto granito, kiti dekoraciniai ir statybiniai dalykai buvo sukurti naudojant ketų.

Likus metams iki soboro durų atvėrimo, jis buvo dekoruotas ir iš vidaus. Šiuos darbus atliko Peterburgo rusų dailininkų tarpusavio pagalbos draugijos nariai. V. Griaznovo piešinius dekoravo A. Trejus iš Vilniaus. Pastato dekore itin naudojami graikų motyvai. Tačiau architektūra priešinasi su dekoru - mat architektūra artima pravoslavų senosioms cerkvėms. Specialiai šiai cerkvei buvo įrengtas ir ikonostasas, kuriame buvo net 122 paveikslai. O šventovės kupoluose buvo pakabinta net 12 varpų. Vienas iš jų 1618 m. nulietas Karaliaučiuje.

1895 m. rugsėjo 17 d. pastatas buvo konsekruotas šventųjų apaštalų Petro ir Povilo soboru ir iki 1915 m. priklausė Rusijos imperijos karinėms žinyboms.

Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui, vokiečiai užėmė Kauną ir nuo tada sobore laikytos pamaldos kariams evangelikams liuteronams. Soboro pasididžiavimas buvo nuniokotas - varpai išvežti, nuplėšta cinko skarda nuo mažųjų kupolų. 1919 m. soboras pripažintas valstybės nuosavybe - perduotas Kauno karinei įgulai, tituluotas šv. Arkangelo Mykolo vardu. Praėjus 15 metų bažnyčia buvo remontuojama: uždažyti slaviški užrašai, perdengti kupolai. Praėjus dar penkmečiui įrengti vargonai.

Lietuvą okupavus sovietams, Kauno soboras 1950 m. tapo šv. Arkangelo Mykolo parapija, o 1962 m. LSSR Ministrų Tarybos nutarimu bažnyčia uždaryta. Šventovės patalpas pakeitė idėja jas paversti Dailės muziejaus filialu, kuriame 1965 m. įrengta Vitražo ir skulptūros galerija. Bėgant laikui, ant kupolų buvę kryžiai pakeisti spalvoto stiklo bumbulais-vėjarodėmis, medinės galerijos pertvaros pakeistos mūrinėmis, perdažyti fasadai. 1987 m. galerijoje buvo jau 1227 eksponatai, vyko vargonų muzikos koncertai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bažnyčia grąžinta Kauno arkivyskupijos kurijai. Jau rudenį virš kupolų vėl puikavosi kryžiai. 1992 m. birželio 7 d. vyko pirmosios šv. Mišios, kuriose dalyvavo visų Lietuvos kariuomenės karinių struktūrų atstovai, daug dvasininkų, valstybės atstovų. Praėjus keturiems metams, Kauno arkivyskupas bažnyčią paskyrė Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos reikmėms. 2005 m. rudenį bažnyčios rūsyje pradėjo veikti muziejus neregiams, o 2009 m. baigta pustrečių metų trukusi vargonų restauracija.

Taigi, toks pastatas visai ne veltui įrašytas į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 

Kauno tvirtovė ir jos grandioziniai planai

Iš pradžiu jaučiu pareigą įspėti, jog Kauno tvirtovė nėra vien populiarusis IX fortas, į kurį kasmet atvažiuoja vaikų ekskursijų autobusai, tai netgi ne keli fortai, o  kur kas didesnis ir galingesnis pastatų kompleksas, gynybinė sistema apjuosianti visą miestą.

Pagal planus buvo numatyta pastatyti septynis fortus ir devynias stacionarias baterijas, vėliau prijungti dar du (VIII ir IX), galiausiai carinė valdžia nusprendė padidinti fortų skaičių iki dvylikos, tačiau, dėl prasidėjusio Pirmojo Pasaulinio karo, planai nebuvo įgyvendinti.

Statybų darbai buvo pradėti 1882 metais ir sparčiai bei tikslingai vykdant pabaigti 1913 metais. Pagrindinis fortų planavimas tai simetriškas, penkiakampis (kitoks IX fortas) . Jų esmė buvo sklandžiai įsilieti į aplinkos kraštovaizdį. Eiliniam piliečiui didžioji dauguma šių tvirtovės statinių šiais laikais gali atrodyti tiesiog kaip kalvos apaugusios medžiais, žolėmis ir bruzgynais su aplinkui telkšančiais vandens tvenkinukais. Nevertėtų apsigauti. Vadinamos duobės ir vandens telkiniai yra specialiai kadaise aplink fortus įrengti gynybiniai grioviai. Visos struktūros yra suprojektuotos atlaikyti artilerijos šūvius, todėl visų jų stogai apsaugoti žemių ir kartais betono sluoksniais, užželdinti žole ir apsodinti medžiais.

Be pačių fortų buvo pasatyta apie 300 pastatų susijusių su tvirtovės sistema: baterijos, kariniai miestelių, įtvirtinimų linijos, sprogmenų sandėliai, slėptuvės, atsparos punktai, stacionarūs ugnies
taškai, apkasų juostos, kareivinės, amunicijos, maisto, pašarų sandėliai, inžinierinės dirbtuvės, karinė geležinkelio stotis, geležinkelio trasos, karinių kelių tinklas, malūnas, elevatorius, administraciniai pastatai, nors pastarųjų ne itin gausiai (matyt dėl taupomų lėšų didžioji tvirtovės valdybos dalis įsikūrė jau ankščiau pastatytose patalpose). Visi išlikę tvirtovės objektai liudija kaip toli buvo pažengusi karinė inžinerija ir statybos galimybės, nusausinimo ir vėdinimo įranga, o įrengti administraciniai ir bendro pobūdžio pastatai smarkiai prisidėjo prie Kauno miesto augimo ir modernėjimo.

Kariniai miesteliai buvo statomi to meto Kauno priemiesčiuose tokiuose kaip Šančiai, Freda, Panemunė. Dabar didelė jų dalis tarnauja Lietuvos kariuomenei, tačiau važiuojant pro žemuosius Šančius, kuriuose karininkų butai panaudoti kaip gyvenamosios ar komercinės patalpos, apima keistas jausmas, lyg antras ir išskirtinai kitoks senamiestis atsiveria prieš akis.

Pradžioje minėtas Įgulos soboras pastatytas taip pat carinio Kauno laikais. Dabar tai pagrindinis miesto akcentas, matomas beveik visose panoramose įsitaisęs miesto centre, Laivės alėjos gale (tuo metu Nikolajaus prospekte). Įdomiausia yra tai, jog šis statinys net iš tolo neprimena vyravusį cerkvių statymo charakterį. Tai labiau pasaulietišką idėją skleidžianti bizantiško stiliaus didinga šventykla. Jis sumanytas kaip Kauno tvirtovės komplekso apvainikavimas.

Kauno gyvenimą dalinai lėmė karinės tvirtovės taisyklės, tai paliko didelį istorinį architektūrinį antspaudą jo planiniai, erdviniai, tūriniai kompoziciniai struktūrai. Mieste dominavo neaukšti pastatai, išvengiant grandiozinių projektų. Ir tai ,atsižvelgiant į sudėtingą Kauno kraštovaizdį, nėra didelis praradimas. Dabar turime labai harmoningą miesto ir gamtos sintezę, miestą su labai savita carinės Lietuvos istorinio laikotarpio žyme, miestą, kuris turėjo tapti galinga karine tvirtove ir tuo   išskiriančią Kauną iš kitų didžiųjų miestų.

Autorė Irma Juškaitė