DIDŽIAUSIOS MIESTO PUOŠMENOS ISTORIJA

Laisvės alėja - štai toks pavadinimas lydi reprezentacinę Kauno miesto vietą. Ne kartą teko sutikti turistus, kurie klausė, kur gi ta žymioji Laisvės alėja. Žinoma, šiuo metu ji ypač populiari tarp jaunų žmonių ne tik dėl barų gausos, tačiau ir istorinių vietų, kurias ši apima. Vienas iš objektų, kuris turi didelę istorinę vertę yra Laisvės alėjos Rytinėje pusėje. Tai - Kauno soboras.

Kauno soboras dar žinomas kaip Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia. Šiuo metu ji atlieka ne tik miesto puošmenos, bet ir bažnytinę funkciją. O kokia gi yra vieno populiariausio architektūrinio kūrinio Kaune istorija?

Pasirodo, jog pagrindinė statinio funkcija gerokai skyrėsi nuo to, kas jame vyksta šiuo metu. 1888 - 1891 m. Gedimino, Kęstučio, K. Donelaičio gatvėse iškilo begalė administracinių pastatų, kurie buvo skirti Kauno tvirtovės gynybiniams fortams. Projekto autorius - Konstantinas Limarenka (rusų karo inžinierius). Jau 1890 m. lapkričio 10 d. projektą patvirtino pats Rusijos caras Aleksandras III. Na, o būtent soboras savo duris atvėrė 1895 m. Ir paskirtis jo buvo reprezentacinė - turėjo išreikšti prabangą bei oficialumą. Pasirinkta bazilikinės šventyklos forma turėjo sušvelninti konfesinį priešiškumą, priminti bendras krikščionybės ištakas. Pastato stogas, beje, taip pat labai neįprastas - jį puošia penki kupolai. Vienas iš jų net 16,3 m skersmens. Tokio dydžio gelžbetoninis kupolas Lietuvoje statant soborą ir buvo pirmą kartą sumontuotas.

Jau daugiau nei visą amžių stovintis pastatas vis dar atrodo pakankamai patvarus. Ir visai ne be reikalo. Mat jis statytas iš pačių patikimiausių statybinių medžiagų tuo metu. Plytos buvo specialiai gaminamos inžinierių plytinėse, grindys išklotos metlacho plytelėmis ir marmuro plokštėmis, laiptai ir cokolis iš šlifuoto granito, kiti dekoraciniai ir statybiniai dalykai buvo sukurti naudojant ketų.

Likus metams iki soboro durų atvėrimo, jis buvo dekoruotas ir iš vidaus. Šiuos darbus atliko Peterburgo rusų dailininkų tarpusavio pagalbos draugijos nariai. V. Griaznovo piešinius dekoravo A. Trejus iš Vilniaus. Pastato dekore itin naudojami graikų motyvai. Tačiau architektūra priešinasi su dekoru - mat architektūra artima pravoslavų senosioms cerkvėms. Specialiai šiai cerkvei buvo įrengtas ir ikonostasas, kuriame buvo net 122 paveikslai. O šventovės kupoluose buvo pakabinta net 12 varpų. Vienas iš jų 1618 m. nulietas Karaliaučiuje.

1895 m. rugsėjo 17 d. pastatas buvo konsekruotas šventųjų apaštalų Petro ir Povilo soboru ir iki 1915 m. priklausė Rusijos imperijos karinėms žinyboms.

Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui, vokiečiai užėmė Kauną ir nuo tada sobore laikytos pamaldos kariams evangelikams liuteronams. Soboro pasididžiavimas buvo nuniokotas - varpai išvežti, nuplėšta cinko skarda nuo mažųjų kupolų. 1919 m. soboras pripažintas valstybės nuosavybe - perduotas Kauno karinei įgulai, tituluotas šv. Arkangelo Mykolo vardu. Praėjus 15 metų bažnyčia buvo remontuojama: uždažyti slaviški užrašai, perdengti kupolai. Praėjus dar penkmečiui įrengti vargonai.

Lietuvą okupavus sovietams, Kauno soboras 1950 m. tapo šv. Arkangelo Mykolo parapija, o 1962 m. LSSR Ministrų Tarybos nutarimu bažnyčia uždaryta. Šventovės patalpas pakeitė idėja jas paversti Dailės muziejaus filialu, kuriame 1965 m. įrengta Vitražo ir skulptūros galerija. Bėgant laikui, ant kupolų buvę kryžiai pakeisti spalvoto stiklo bumbulais-vėjarodėmis, medinės galerijos pertvaros pakeistos mūrinėmis, perdažyti fasadai. 1987 m. galerijoje buvo jau 1227 eksponatai, vyko vargonų muzikos koncertai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bažnyčia grąžinta Kauno arkivyskupijos kurijai. Jau rudenį virš kupolų vėl puikavosi kryžiai. 1992 m. birželio 7 d. vyko pirmosios šv. Mišios, kuriose dalyvavo visų Lietuvos kariuomenės karinių struktūrų atstovai, daug dvasininkų, valstybės atstovų. Praėjus keturiems metams, Kauno arkivyskupas bažnyčią paskyrė Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos reikmėms. 2005 m. rudenį bažnyčios rūsyje pradėjo veikti muziejus neregiams, o 2009 m. baigta pustrečių metų trukusi vargonų restauracija.

Taigi, toks pastatas visai ne veltui įrašytas į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.